Emocinės reakcijos į vaiko elgesį
VIKTORIJA BERT
Kai mums kyla emocinės reakcijos, mes reaguojame į praeities įvykius ir dabartyje mūsų nebelieka.
Kartais sunku patikėti kaip nuo mūsų perspektyvos, požiūrio, mūsų įsitikinimų (ir su tuo dažnai ir smerkimu) priklauso mūsų reakcija į situaciją.
Anksčiau vaikų emocijos man kėlė stiprias emocijas, susierzinimą, pyktį, norą sukontroliuoti, teisimą, smerkimą, gailestį, paniką, nežinojimą kaip elgtis...
Ir būtent reakcija (kylanti iš praeities įvykių, išmoktų susidorojimų su emocijomis/situacijomis strategijų), o ne sąmoningas atsakymas į situaciją, vyksta tada, kai mes jaučiame stipriai kylančias emocijas (triggerius).
Kol pati neatsisukau į savo pačios emocijas ir iš kur jos kyla. Dabar vaikų emocijos ir elgesys manęs (dažniausiai) neveikia. Manęs nebeerzina. Aš jiems pajaučiu empatiją ir atjautą. O jeigu emocijos sukyla, stebiu kodėl, kokie neatliepti mano poreikiai + iš kur jos iš tiesų kyla, ką čia turiu pamatyti apie save.
Tam padėjo: kasdienė savireguliacija, kvėpavimas, savęs apkabinimas, o labiausiai padėjo savo pačios emocijų priėmimas ir integracija.
Nes mes atsakome ne į tai, kas vyksta dabartyje. Mes reaguojame į praeities įvykius ir dabartyje mūsų nebelieka.
Nebelieka ryšio su kitu žmogumi (ir su savimi), mes jo nebematome, tik jaučiame stiprų emocijų antplūdį, jaučiamės teisūs ir norisi viską sukontroliuoti, arba atsiriboti, arba pataisyti situaciją, kad tik kitas nustotų jausti (kad mes pasijaustume geriau).
O pirmais gyvenimo metais nuolatos sau kartojau: "Mano vaikas nekelia man sunkumų, jam pačiam yra sunku." ir visada stengiausi matyti jį, jo patirtį, jo išgyvenimus jo perspektyvą ir stebėdavau savo iškylančius jausmus (ką aš jaučiu ir kodėl).
Jeigu vaikystėje mums neleido jausti, jeigu neleido išreikšti pykčio arba liūdesio, o kartais net ir džiaugsmo, jeigu mus smerkė, gėdino, baudė, kaltino ir netgi neleido juoktis, džiaugtis, kurti, tyrinėti - visi veiksmai ir jausmai, kuriuos mes atmėtėm kaip negalimus, kels mums stiprias emocines reakcijas.
Ir tai kelia pasipriešinimą, norą vėl pabėgti, atstumti, atmesti ir žvilgsnį nukreipti ne į vidų, o į išorę, nes sukontroliuoti išorę atrodo lengviau ir paprasčiau, nei atsisukti į savo didžiausią skausmą ir baimes. Vaikai mus moko atsisukti į save ir suteikia galimybę nutraukti tą emocinių traumų ratą, nesąmoningai perduodamą iš kartos į kartą.
Vaikas, kuris auga saugioje aplinkoje, suvokiantis savo emocijas, galintis atvirai dalintis savo jausmais ir mintimis, žmogus, kuris jaučiasi mylimas ir kompetentingas - įtrauktas į gyvenimą, būtent tas ryšys ir yra tai, kas sukuria žmogui tvirtus gyvenimo pamatus ir dėl ko yra verta stengtis ir atsisukti į save ir iš tiesų matyti savo vaiką be savo trauminių patirčių filtro.
Kelias per savo pačių jausmus dažniausiai būna sunkus ir painus, nes tai yra darbas su savo pasąmone, su savo šešėliu, tuo, ką stengėmės užspausti, nejausti, paslėpti, nes kažkada jausti nebuvo saugu. Galime jausti tam stiprų pasipriešinimą, įtampą, skausmą ir baimę. Bet eiti į save vis tiek turime, jeigu norime būti sąmoningi savo gyvenime, savo pasirinkimuose, savęs ir kitų žmonių matyme, ryšyje su vaikais.
Šiuo keliu padedu eiti tėvams jau ne vienerius metus. Kviečiu ir Jus į šią kelionę drauge, tuos, kurie nori gilinti savo supratimą apie save ir vaikus, įgauti sąmoningo auginimo žinių pagrindą, kviečiu išklausyti mokymų įrašus bei dirbti asmeniškai su manimi.
MOKYMAI, NORINTIEMS GERIAU SUPRASTI SAVE IR SAVO VAIKUS
Kelionė į save nėra lengva, bet ji yra būtina norint gyventi savo autentišką gyvenimą