Kai tėvai planuoja vaikų auginimą, dažniausiai viskas prasideda nuo pasiruošimo gimdymui, žindymui, kūdikio kraiteliui - tam, kas tuo metu atrodo svarbiausia. Kartais pagalvojama ir apie tai KAIP vis dėlto vaikai bus auginami. Pradedant nuo to kaip/kur miegos, kaip elgsis tėvai, ar stengsis sekti prieraišios tėvystės idėjomis, ar atrodys, kad būtina auginti griežtai, nenusileidžiant vaikų "kaprizams".
Gimus vaikams, pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis ir vieni, kurie planavo auginti vaikus labiau atsiskyrus, pereina į prieraišumą. Kitiems, kaip tik sukyla daugybė emocijų, kurių atrodo negali suvaldyti, ir pereina į griežtumą. Ir tai tik vaiko gyvenimo pradžia. Kuo toliau, tuo daugiau atsiranda galimybių rinktis: ryšys ar kontrolė bus tinkamesnis sprendimas? Ir kiekvienoje situacijoje mums gali (ne)padėti mūsų įsitikinimai, mūsų pačių vaikystės patirtys, prisiminimai (kurie pasireiškia per kūną, emocijų reakcijas ir net nebūtinai sąmoningai juos atsimename - apie tai daugiau klausykite mokymuose), turimos žinios, kitų žmonių įžvalgos, komentarai ir patarimai, bei mūsų intuicija, kuri dažnai būna persipynus, su visais anksčiau išvardintais aspektais.
Pavyzdžiui:
Vaikas pratinasi valgyti. Renktantis ryšį, mes matysime ir priimsime vaiką kaip pilnavertį žmogų, kuris jaučia savo kūną, pasitikėsime ir gerbsime jo autonomiją ir nesikišime į šį procesą. Kaip tai atrodo? Mes gaminsime maistą sau ir tą patį maistą (su vaikui tinkamais prieskoniais ar be jų) patieksime ir vaikui. Mes nekontroliuosime kiek vaikas suvalgo, nekomentuosime jo lėkštės, ar jo paties pagal tai, kaip ir kiek jis valgo. Mes bendrausime ir būsime kartu ryšyje be kontrolės.
Tačiau, jeigu mes rinksimės kontrolę, mes galime jausti įtampą ar net pyktį, jeigu vaikas nevalgo. Bandysime vaiką paveikti, įtikinti, skraidinti lėktuvėlius, papirkinėti desertais, valgyti "už kitus žmones", gaminti tik miltinius patiekalus, nes vaikas "tik tai valgo", rėksime, liepsime suvalgyti viską arba sakysime, kad vaikas privalo bent paragauti, kitaip negalės nulipti nuo stalo ir daug kitų variantų.
Jau vien iš šio pavyzdžio galite pajausti kuo skiriasi ryšys nuo kontrolės ir sustokite - pajauskite kiekviena žmogų situacijoje. Kaip pirmame variante jaučiasi tėvai ir vaikas? Ir kaip antrame, tiek tėvai (nuolatinėje įtampoje, kontrolėje), tiek vaikas (strese, autonomijos praradime, įtampoje) ir pagalvokite, ar jūs galėtumėte mėgautis maistu ir valgyti, jeigu tarkime svečiuose jūsų draugai elgtųsi taip, kaip šiame pavyzdyje elgėsi tėvai su vaiku? (mano linksmas video apie tai)
Ir tai tik gyvenimo pradžia. Kitas pavyzdys, kaip mes priimame emocijas?
Kai esame kontrolėje, dažniausiai norėsis sukontroliuoti kito žmogaus emocijas taip, kad... jos būtų mums patogios. Kai 3 mėnesių kūdikis verkia, galbūt įkišime čiulptuką ir sakysime "ššššš", supuosime, kad šis nustotų verkti (ir tai galima daryti iš noro padėti, iš noro, kad vaikas nusiramintų, tai nebūtinai vyksta iš susierzinimo, bet gali būti ir tokių emocijų). Instagram įrašas apie tai čia.
Kai esame ryšyje, mes norime matyti, suprasti ir atjausti kitą žmogų. Jeigu 3 mėnesių vaikas verkia, mes esame kartu, net jeigu negalime padėti su vaiko skausmu, mes galime BŪTI kartu su vaiko skausmu. Ir vien tai, kad kažkas yra kartu, kai tau skauda, kai tau sunku, kai Tave mato - tai gali padėti skausmui iš tiesų atsipalaiduoti, o ne užspausti.
Ir tas pats pavyzdys galioja bet kokio amžiaus vaikams/žmonėms! Mes taip dažnai norime SUKONTROLIUOTI, patarti, pakeisti, paskatinti, pakoreguoti... Vietoje to, kad tiesiog pabūtume, išklausytume, iš tiesų priimtume ir suteiktume žmogui erdvės, suteiktume tikrą savo buvimą kartu be teisimo, be bandymo sukontroliuoti (net ir norint gero).
Tą ir noriu labiausiai pabrėžti. Kad dažniausiai galvojama apie kontrolę, kaip apie neigiamą dalyką, kad tai yra tik bausmės, paliepimai... Pamirštant, kad tai gali būti ir kišimasis, klausimai, patarimai, pagyrimai, įvairūs būdai suformuoti žmogų taip, kaip MUMS atrodo, kad jam bus geriau. Ir būtent toks dažniausiai ir yra tėvystės modelis, kad ir kaip tėvystė prasideda, su artimu kontaktu, nešiojimu ir žindymu, dažniausiai, ypač prasidėjus mokyklai, ar gimus antram vaikučiui, pereinama į elgesio kontrolę iš baimės, kad jeigu nekontroliuosi - vaikas neaugs tinkamai.
*elgesio kontrolė ir ribų palaikymas yra visiškai skirtingi dalykai - apie ribas išsamiai 3 dalių kursas "Auginu Sąmoningai" mokymuose. Tik visada rekomenduoju, pradėti nuo pirmosios mokymų dalies, kur išgryninu giliau tai, apie ką dalinuosi šiame tekste.
Ir atėjus paauglystei, pagrindiniai klausimai lieka: KAIP PRIVERSTI?
Kai esant ryšyje klausimas būtų: KAS VYKSTA? KODĖL MANO VAIKUI SUNKU? Ir pirmiausia stiprinamas ryšys, empatija, supratimas ir tik po to problemų sprendimas, nes...
RYŠYS YRA VIENINTELIS KELIAS IŠ TIESŲ TURĖTI ĮTAKOS SAVO VAIKO GYVENIME.
Taip, jūs galite priversti vaiką daryti labai daug. Galite paversti jį geriausiu plaukiku, studentu, priversti studijuoti teisę, būti geriausiu advokatu, gydytoju, susituokti su jums tinkančiu žmogumi, priversti sportuoti, priversti leisti laiką kartu su jumis, priversti valgyti...
Bet jūs niekada negalėsite priversti žmogaus būti laimingu.
Ir čia svarbiausias klausimas yra: ar JŪS esate laimingi? Ar jūsų santykiai, gyvenimo modelis, jūsų veikla - jums teikia džiaugsmą? Ar jaučiate tvirtą vidinį pagrindą, stabilumą, malonumą, pasitikėjimą ir pilnatvę? Ir kai norite, kad vaikas sektų jūsų gyvenimo modeliu, kokio būtent rezultato tikitės?
Juk kai žmogus atsisako savo autentiškumo (savęs, savo dalių, perspektyvos, vertybių, poreikių, jausmų), kad įtiktų kitam (dažniausiai tėvams, po to ir kitiems žmonėms) - jis negali būti laimingas.
Būtent todėl aš vėl ir vėl pabrėžiu, kad AUGINU SĄMONINGAI nėra apie vaikų elgesio sukontroliavimą. Aš skatinu žiūrėti daug giliau. Pirmiausia pažvelgti į Save ir kur jūs atsisakėte savęs, kad įtiktumėte kitiems, kaip jus paveikė autoritarinis auginimo modelis ir kaip dabar tas pats modelis, net ir intuityviai, net ir to nenorint, pasireiškia jūsų tėvystėje... Kokį poveikį tai daro jūsų vaikams ir ryšiui su jais. Ir kaip vis dėlto tą ryšį kurti. Kaip kurti ne roles, pareigas, o tikrą, gyvą, autentišką santykį, kartu kuriant darnų, gražų, pagarbų gyvenimą, einant savo džiaugsmo keliu.
Būkime herojais, kuriuos norime matyti savo vaikuose. Dažnai yra daug lengviau koreguoti ir kontroliuoti kitą, o ne iš tiesų drąsiai eiti Savo džiaugsmo keliu. Modeliuojant meilę sau ir kitam, rodant pagarbą, o ne jos reikalaujant, klausant, o ne tik norint, kad kiti paklustų, prisiimant atsakomybę už savo emocijas ir jų reguliaciją, neužkraunant to ant kitų (ypač ant savo vaikų!).
Pradėkime nuo savęs. Rinkimės ryšį su Savimi, su savo vaikais.
Ir pabaigai priminimas - kai abejojate... visada rinkitės ryšį.