Sunkumas būti Savimi
Mes užspaudžiame jausmus, empatiją, kūrybiškumą, liūdesį, skausmą, beviltiškumą, mes tampame stiprūs ir viską atlaikome vieni, nes kito varianto neturėjome.
Kaip vaikystės patirtys formuoja mus?
Kai augdami patiriame stiprias patirtis, fizinį ar emocinį skausmą, atmetimą, atstūmimą, patyčias, kai suaugusiųjų emocijos ir ribų palaikymas užkraunamas ant vaikų, kai patiriame gėdinimą, smerkimą... Kad išgyventume, kad save apsaugotume, mes stengiamės nuo to atsiriboti ir mūsų sąmonė išsiskaido - fragmentuojasi, patirtys tampa neintegruotos, todėl vis dažniau galite girdėti žmones, psichologus, psichoterapeutus kalbant apie "mūsų dalis" ir savyje galite tai lengvai pastebėti, kai sakote: "dalis manęs norėtų, bet kita dalis mane stabdo", tai yra nesąmoningas šios fragmentacijos įvardinimas.
Per disociaciją, fragmentaciją, mes užspaudžiame tam tikras savo dalis.
Užspaudžiame jausmus, empatiją, kūrybiškumą, liūdesį, skausmą, beviltiškumą, mes tampame stiprūs ir viską atlaikome vieni, nes kito varianto neturėjome. Prašyti ar priimti pagalbą nebuvo saugu, jausti nebuvo saugu, sekti savo įkėpimu nebuvo saugu. Būdami vaikais, nuolatos jautėme įtampą, stresą, mūsų nervinė sistema būdavo aktyvuojama, nes tėvų pyktis, agresija, atstūmimas - tai siunčia pavojaus signalus ir kai tokie signalai aktyvuojasi dažnai, galiausiai tai gali tapti nuolatine nerimo, įtampos ir iš to kovos/agresijos arba depresijos būsena.
Būti stipriu, sunkiai dirbančiu, veikiančiu nepaisant jokių sunkumų ar emocijų,
to iš mūsų tikisi visuomenė, tai yra švenčiama, priimama kaip vertybė,
nes visi su tuo susiduria, nes neturi tikro palaikymo savo viduje.
Kai turi tapti stiprus vyras, nes tikri vyrai neverkia, kai turi tapti stiprus, nes stovi kaip boba apsižliumbus, kai turi save užspausti, nes judi ir kikeni kaip mergaitė... Kai negali pykti, nes geros mergaitės visada yra ramios, kai negali susiraukti, nes būsi nebegraži, kai turi visiems visada padėti ir būti nuolanki, nes kitaip tapsi netinkama, kai negali nei juoktis nei verkti...
Ta energija, kurią jautei ji negali dingti ir jeigu jos neišjauti savo saugioje aplinkoje per judesį, per ašaras, kurios transformuoja tavo jausmus, ji gali virsti į agresiją (prieš save ar kitus). Žmogus pasąmoningai supranta, kad jis yra vienas, kad jis niekam nerūpi, kad jis turi kovoti pats už save (net ir prieš savo vaikus ar artimuosius). Tai yra labai stiprus ir galingas filtras, šarvai, po kuriais yra saugomas didžiuilis vidinio vaiko skaumas, vienišumas, baimė, o taip pat ir džiaugsmas, laisvė, įkvėpimas.
Jausmai spaudžiasi, darosi vis sunkiau. Reakcijos stiprėja. Užsisuka ratas. Kuriasi žmogaus "charakteris".
"Jis tiesiog toks žmogus, toks jo temperamentas". Tiesa ta, kad tokios jo susidorojimo su stresu strategijos.
Kai žmonės sako: "būk Savimi", tai nėra taip paprasta.
Nes mes esame fragmentuotos sąmonės žmonės. Kad būtume savimi, iš pradžių turime pažinti save, savo skausmą, savo šešėlį - užspaustas savo dalis. Be šios kelionės dalies, mes negalime iš tiesų būti savimi.
Tad kaip tai susiję su pagarbiu auginimu? Tuo, kad augindami save, mes galime sąmoningai auginti ir savo vaikus, neperduodant tų pačių trauminių patrčių jiems per savo emocines reakcijas, kai imame matyti situacijas objektyviai, suprantame vaikų raidą, auginame su žinojimu, o ne per baimę, pyktį, nesupratimą, įsižeidimus, nematant kito žmogaus ir netgi nematant savęs.
Jūs galite būti tas žmogus, kuris nutraukia trauminio ciklo ratus arba pradeda pokyčių procesą.
Žmogaus galia atsiranda ne iš storo kiauto saugančio bejėgiškumą. Žmogaus galia kyla iš tvirto saugaus ryšio ir pagrindo šeimoje, atsparumo, ne dėl to, kad esi STIPRUS, o dėl to, kad esi saugus būti ir jausti, kai iš tiesų turi namus, šeimą, kuria gali pasitikėti, kurioje gali augti ir būti savimi, kurioje yra priėmimas, supratimas, tikras žmogaus matymas, empatija ir pagalba įgaunant trūkstamus įgūdžius, o ne auginimas verčiant juos tiesiog turėti per elgesio kontrolę (apdovanojimus ir bausmes), nepaisant žmogaus raidos galimybių. Būtent taip, turint saugų šeimos pagrindą, žmogus iš tiesų subręsta ir tampa suaugęs, o ne tik fiziškai užauga.
Sąmoningas auginimas visada prasideda nuo sąmoningo atsisukimo į save.
Nuo ko pradėti?
Norint padėti ne tik geriau suprasti vaikus, jų raidą, bet ir suprasti Save, savo emocines reakcijas, paruošiau mokymus, kurie yra ne tik apie vaikus, bet ir apie mus.